Kūrybiškumo ribų peržengimas: žmogaus ir mašinos sandūra
Kai Amsterdamo muziejuje Rijksmuseum 2023 metais buvo eksponuojamas paveikslas, sukurtas pasitelkiant dirbtinio intelekto algoritmus, lankytojų reakcijos svyravo nuo nuostabos iki pasipiktinimo. Paveikslas, vaizduojantis olandišką peizažą Rembranto stiliumi, buvo toks įtikinamas, kad net patyrę meno kritikai turėjo pripažinti – riba tarp žmogaus ir mašinos kūrybos tapo miglota.
Šiandien dirbtinis intelektas (DI) jau kuria muziką, rašo poeziją, tapo paveikslus ir netgi kuria skulptūras. Tačiau fundamentalus klausimas išlieka: ar tai tikras kūrybiškumas, ar tik sudėtinga imitacija? Ar robotai gali tapti tikrais menininkais, ar jie tėra įmantrūs įrankiai žmogaus rankose?
Kūrybiškumas ilgą laiką buvo laikomas išskirtine žmogaus savybe – gebėjimu kurti kažką originalaus, prasmingo ir vertingo. Tai procesas, apimantis ne tik techninį meistriškumą, bet ir emocijas, patirtis, kultūrinį kontekstą. Tačiau naujausi DI pasiekimai verčia mus permąstyti šias nusistovėjusias koncepcijas.
DI kūrybos evoliucija: nuo primityvių algoritmų iki generatyvinių sistemų
Pirmieji bandymai sukurti „kūrybingus” kompiuterius prasidėjo XX a. viduryje, kai mokslininkai eksperimentavo su algoritmais, galinčiais generuoti paprastus meno kūrinius. Tačiau šie ankstyvieji bandymai buvo labiau panašūs į atsitiktinių elementų kombinacijas nei į tikrą kūrybą.
Tikras proveržis įvyko XXI a. pradžioje, kai buvo sukurti pirmieji neuroniniai tinklai, galintys mokytis iš didelių duomenų rinkinių. 2015 metais „DeepDream” algoritmas sukėlė sensaciją, transformuodamas paprastus vaizdus į psichodelinius meno kūrinius. Tai buvo tik pradžia.
Šiandien turime tokius įrankius kaip:
- DALL-E, Midjourney ir Stable Diffusion – generuoja nuostabius vaizdus pagal tekstinius aprašymus
- GPT-4 ir LLaMA – kuria poeziją, scenarijus ir prozą, kuri kartais neatskiriamai nuo žmogaus kūrybos
- Amper ir AIVA – komponuoja muziką įvairiuose stiliuose
- Runway Gen-2 – kuria video turinį iš tekstinių nurodymų
Šios sistemos jau nebėra paprasčiausi duomenų kopijavimo įrankiai. Jos geba analizuoti milžiniškus kiekius meno kūrinių, išmokti jų stilių, struktūrą ir taisykles, o tada sukurti kažką, kas atrodo visiškai nauja. Bet ar tai tikras kūrybiškumas?
Dirbtinio ir žmogiškojo kūrybiškumo takoskyra
Kūrybiškumo teoretikas Mihaly Csikszentmihalyi apibrėžia kūrybiškumą kaip procesą, kurio metu sukuriama nauja idėja ar produktas, pripažįstamas vertingu tam tikroje srityje. Pagal šį apibrėžimą, DI kūriniai teoriškai galėtų būti laikomi kūrybiškais.
Tačiau čia susiduriame su fundamentaliu skirtumu: žmogaus kūrybiškumas kyla iš sąmonės, patirties, emocijų ir kultūrinio konteksto. DI neturi šių savybių – jis nesupranta savo kuriamų darbų prasmės, nejaučia pasididžiavimo ar nusivylimo, nesuvokia kultūrinio konteksto subtilybių.
Filosofas John Searle tai iliustruoja savo garsiuoju „Kinų kambario” mintiniu eksperimentu – sistema gali atrodyti suprantanti kalbą, nors iš tikrųjų tik manipuliuoja simboliais pagal taisykles, be tikro supratimo.
Menininkas ir technologijų kritikas Jaron Lanier pabrėžia: „DI kūryba yra žmonių kūrybos statistinis atspindys. Ji neturi savęs suvokimo, neturi tikslo, neturi troškimų. Ji neturi to, kas daro meną žmogišku.”
Kita vertus, ar visada žinome, kas vyksta menininko galvoje? Ar galime objektyviai įvertinti kūrybos procesą, ar tik jo rezultatą? Jei DI sukuria kūrinį, kuris mus jaudina, verčia susimąstyti ar žavėtis, ar svarbu, kad jis neturėjo „tikros” intencijos?
Bendrakūra: žmogaus ir mašinos simbiozė
Galbūt produktyviausias požiūris į DI kūrybiškumą – matyti jį ne kaip konkurentą žmogaus kūrybiškumui, bet kaip naują bendradarbiavimo formą. Daugelis šiuolaikinių menininkų jau naudoja DI kaip įrankį savo kūrybiniame procese.
Menininkė Sougwen Chung sukūrė projektą „Drawing Operations”, kuriame ji piešia kartu su robotu, reaguojančiu į jos judesius. Kompozitorius David Cope naudoja DI algoritmus, padedančius jam kurti muziką Bacho stiliumi. Rašytojas Robin Sloan sukūrė įrankį, generuojantį teksto fragmentus, kuriuos jis integruoja į savo kūrybą.
Šie menininkai atranda, kad bendradarbiavimas su DI gali:
- Praplėsti kūrybines galimybes, pasiūlant netikėtus sprendimus
- Įveikti kūrybines blokadas, pateikiant naujas idėjas
- Paspartinti techninių aspektų įgyvendinimą
- Leisti eksperimentuoti su stiliais ir technikomis, kurios anksčiau buvo neprieinamos
„DI nėra mano konkurentas, tai mano bendradarbis,” – sako vizualinė menininkė Helena Sarin, naudojanti generatyvinius neuroninių tinklų modelius savo darbuose. „Jis pasiūlo man kryptis, kurių niekada nebūčiau pasirinkusi, bet galutinį sprendimą visada priimu aš.”
Etinės ir teisinės kūrybinio DI dilemos
DI kūrybiškumo augimas kelia sudėtingų etinių ir teisinių klausimų. Vienas aktualiausių – autorystės ir intelektinės nuosavybės problema.
Kai 2018 metais Christie’s aukcione buvo parduotas DI sukurtas paveikslas „Portrait of Edmond de Belamy” už stulbinančią 432,500 dolerių sumą, kilo klausimas: kas yra tikrasis šio kūrinio autorius? Programuotojai, sukūrę algoritmą? Menininkai, atrinkę duomenis mokymui? Pats algoritmas?
Dar sudėtingesnis klausimas kyla dėl duomenų, naudojamų DI apmokymui. Daugelis DI sistemų mokosi iš milijonų meno kūrinių, dažnai be aiškaus autorių sutikimo. Ar tai sąžininga? Ar tai nepažeidžia autorių teisių?
JAV teismuose jau vyksta bylos dėl autorių teisių pažeidimų, susijusių su DI naudojimu:
- Rašytojai kaltina „OpenAI” neteisėtai naudojus jų knygas ChatGPT apmokymui
- Menininkai teikia ieškinius prieš „Stability AI” dėl jų darbų naudojimo be leidimo
- Muzikos kūrėjai ginčija DI muzikos generavimo įrankių teisėtumą
Be teisinių aspektų, kyla ir gilesni etiniai klausimai. Ar DI gali sustiprinti kultūrinius stereotipus? Ar jis gali sumažinti kūrybinių profesijų vertę? Ar tai neprisidės prie kultūros homogenizacijos, kai visi kurs panašius darbus, paremtus tais pačiais algoritmais?
Praktiniai DI kūrybiškumo pritaikymai šiandien
Nepaisant filosofinių ir etinių klausimų, DI kūrybiškumas jau dabar turi daugybę praktinių pritaikymų įvairiose srityse.
Reklamoje DI padeda greitai generuoti vizualinį turinį, pritaikytą skirtingoms auditorijoms. Mados pramonėje – kurti naujus dizainus ir prognozuoti tendencijas. Architektūroje – generuoti alternatyvius projektus ir optimizuoti erdves.
Štai keli praktiniai patarimai, kaip šiandien galite išnaudoti DI kūrybiškumą:
- Kūrybinėms idėjoms generuoti: Naudokite ChatGPT ar panašius įrankius, kad gautumėte pradinių idėjų, kurias galite toliau vystyti.
- Vizualiniam turiniui kurti: Išbandykite Midjourney ar DALL-E, kad sukurtumėte unikalias iliustracijas ar nuotraukas savo projektams.
- Muzikai komponuoti: Platformos kaip AIVA gali padėti sukurti foninę muziką jūsų video ar prezentacijoms.
- Tekstui redaguoti: DI įrankiai gali pasiūlyti alternatyvias formuluotes ir padėti tobulinti jūsų rašytinį turinį.
Tačiau svarbu prisiminti, kad geriausių rezultatų pasieksite naudodami DI kaip pagalbininką, o ne pakeisdami savo kūrybinį indėlį. Kaip pastebi kompozitorius ir technologijų entuziastas Brian Eno: „DI yra puikus įrankis idėjoms generuoti, bet jums vis tiek reikia žmogiškojo sprendimo, kad atskirtumėte gerą idėją nuo blogos.”
Ateities perspektyvos: kur link juda DI kūrybiškumas?
Žvelgiant į ateitį, DI kūrybiškumas greičiausiai vystysis keliomis kryptimis.
Pirma, technologijos taps dar galingesnės. Nauji algoritmai gebės kurti dar sudėtingesnius, niuansuotesnius kūrinius. Jau dabar matome, kaip greitai tobulėja vaizdo generavimo modeliai – nuo primityvių vaizdų prieš kelerius metus iki fotorealistiškų kūrinių šiandien.
Antra, tikėtina, kad atsiras specializuoti DI įrankiai, pritaikyti konkrečioms kūrybinėms disciplinoms – nuo architektūros iki juvelyrikos, nuo mados dizaino iki kulinarijos.
Trečia, DI kūrybiškumas taps labiau personalizuotas. Vietoj bendrų modelių, apmokytų visais prieinamais duomenimis, galėsime turėti sistemas, pritaikytas konkrečiam stiliui ar poreikiams.
Tačiau didžiausias pokytis gali būti kultūrinis – kaip mes suprantame kūrybiškumą, autorystę ir meno vertę. Galbūt ateityje:
- Kūrybiškumas bus vertinamas ne pagal techninį meistriškumą (kurį DI gali lengvai imituoti), bet pagal konceptualų originalumą ir emocinį poveikį
- Autorystė taps labiau kolektyvinė, pripažįstant tiek žmogaus, tiek mašinos indėlį
- Meno vertė bus mažiau susijusi su „autentiškumu” ir daugiau su patirtimi, kurią jis sukuria
Kūrybos horizontai: žmogaus ir mašinos šokis
Dirbtinio intelekto kūrybiškumas primena šokį – kartais mašina veda, kartais seka paskui žmogų. Šiame šokyje atsiskleidžia nauji kūrybiniai horizontai, kurie nebūtų pasiekiami nei žmogui, nei mašinai atskirai.
Galbūt svarbiausia ne klausti, ar DI gali būti kūrybiškas, bet kaip jo kūrybiškumas papildo ir praplečia mūsų pačių kūrybines galias. Kaip rašytojas Ted Chiang pažymi: „Mašinos nekuria meno vietoj mūsų – jos padeda mums kurti meną, kokio anksčiau negalėjome įsivaizduoti.”
Šiandien stovime ant slenksčio į naują kūrybinę erą, kurioje ribos tarp žmogaus ir mašinos kūrybos tampa vis labiau neaiškios. Tai kelia nerimą, bet kartu žadina ir susižavėjimą. Kaip ir su kiekviena nauja technologija, svarbiausia ne pati priemonė, bet tai, kaip mes pasirenkame ją naudoti.
Todėl vietoj baimės, kad robotai „pavogs” mūsų kūrybiškumą, galbūt turėtume žvelgti į DI kaip į veidrodį, atspindintį mūsų pačių kūrybines galias, ir kaip į įrankį, galintį padėti mums atrasti naujas saviraiškos formas. Galbūt tikrasis DI kūrybiškumo stebuklas yra ne tai, ką jis gali sukurti, bet tai, kaip jis gali įkvėpti mus kurti.