Tylus revoliucijos žingsnis silicio pasaulyje
Kai naujo „Intel” procesoriaus pristatymas nuskamba technologijų pasaulyje, dažniausiai girdime apie gigahercus, branduolių skaičių ir energijos efektyvumą. Tačiau už šių įprastų techninių specifikacijų slypi kur kas įdomesnis ir, sakyčiau, net bauginantis aspektas – funkcija, kuri keičia patį kompiuterio ir žmogaus santykio pagrindą.
Naujausios kartos „Intel” procesoriai į rinką ateina su itin subtilia, bet revoliucine funkcija – adaptyvaus atsako technologija, kuri leidžia kompiuteriui tapti praktiškai „nepajaustinu”. Ką tai reiškia? Trumpai tariant, jūsų mašina pradeda veikti taip sklandžiai ir nuspėjamai, kad jos buvimas darbo aplinkoje beveik išnyksta – ji tampa skaidri, tarsi neegzistuojanti kliūtis tarp jūsų minčių ir rezultato ekrane.
Kas slypi po „nepajaustinumo” terminu?
Neskubėkite kaltinti manęs perdėtu technologiniu optimizmu. „Nepajaustinumas” nėra vien marketingo terminas – tai kompleksinė technologijų visuma, kurią „Intel” inžinieriai kūrė beveik penkerius metus.
Įsivaizduokite situaciją: atidarote 30 naršyklės langų, paleidžiate vaizdo redagavimo programą, tuo pat metu sinchronizuojate duomenis debesyje, ir… niekas nestringa. Jokio ventiliatoriaus ūžesio, jokių užlūžimų, jokio laukimo. Sistema tiesiog veikia, tarsi jūs nieko ypatingo nedarytumėte.
Kaip tai įmanoma? Naujasis procesorius naudoja pažangius algoritmus, kurie ne tik pasiskirsto darbo krūvį tarp branduolių, bet ir numato jūsų veiksmus. Taip, skamba kaip mokslinė fantastika, bet iš tiesų tai yra mašininio mokymosi ir elgsenos analizės derinys, leidžiantis procesoriui „išmokti” jūsų darbo įpročius ir optimizuoti resursus dar prieš jums spustelint pelės mygtuką.
Kodėl „Intel” apie tai tyli?
Geras klausimas. Technologijų milžinai paprastai trimituoja apie kiekvieną naują funkciją, tačiau šį kartą „Intel” pasirinko kitokią strategiją. Kalbėdamas su vienu iš kompanijos inžinierių (kuris, suprantama, pageidavo likti nežinomas), sužinojau, kad priežastis paprasta – baimė sukelti nerimą.
„Kai sakome, kad kompiuteris numato vartotojo veiksmus, žmonės iškart įsivaizduoja orveliškus scenarijus,” – paaiškino jis. „Tačiau iš tiesų tai tik statistiniai modeliai, veikiantys lokaliame įrenginyje, nesiunčiantys duomenų į debesis.”
Kita vertus, konkurencija su AMD ir „Apple Silicon” tapo tokia įtempta, kad „Intel” nori išlaikyti keletą kozirių rankoje. Ši funkcija – vienas iš jų, skirtas laipsniškai atskleisti per ateinančius metus, kai vartotojai bus labiau pasirengę priimti tokio lygio kompiuterių „intuiciją”.
Kaip tai keičia kasdienį darbą?
Turėjau galimybę dvi savaites testuoti kompiuterį su naujuoju „Intel” procesoriumi, ir turiu pripažinti – patirtis buvo keistai maloni. Pirmomis dienomis vis laukiau įprastų kompiuterio „mąstymo pauzių” – to momento, kai spustelėjus mygtuką tenka palaukti, kol sistema apdoros komandą. Tačiau šios pauzės tiesiog nebeegzistavo.
Po savaitės pastebėjau, kad mano darbo ritmas pasikeitė. Nebereikėjo planuoti pertraukų, kol kompiuteris atliks sudėtingesnes užduotis. Nebereikėjo uždarinėti programų, kad atlaisvintum atmintį. Tiesiog dirbi ir viskas veikia.
Įdomiausia dalis prasidėjo antrą savaitę, kai procesorius jau buvo „išmokęs” mano darbo įpročius. Ryte atidarydavau naršyklę, ir sistema jau būdavo paruošusi resursus mano mėgstamoms svetainėms. Prieš pradedant redaguoti vaizdo įrašą, sistema jau būdavo optimizavusi atmintį šiai užduočiai, nors aš dar nebuvau paleidęs programos.
Technologija, kuri kelia nerimą privatumo gynėjams
Ne visi šią naujovę vertina teigiamai. Elektroninio privatumo fondas jau išreiškė susirūpinimą dėl galimų pasekmių. „Kai įrenginys stebi jūsų elgseną, kad ir kokiais tikslais, tai kelia fundamentalius klausimus apie privatumą,” – teigia fondo atstovas Markas Jamesas.
Susirūpinimas nėra visiškai be pagrindo. Nors „Intel” tvirtina, kad visi duomenys apdorojami tik lokaliame įrenginyje, istorija rodo, kad tokios garantijos ne visada išlieka ilgaamžės. Kas nutiks, jei ateities atnaujinimai leis dalintis šiais „elgsenos profiliais” su trečiosiomis šalimis?
Kita vertus, būtent dėl šių privatumo klausimų „Intel” ir vengia garsiai kalbėti apie naująją funkciją. Kompanija nori pirmiausia įsitikinti, kad vartotojai supranta ir priima šią technologiją, prieš ją aktyviai reklamuojant.
Praktiniai patarimai norintiems išbandyti „nepajaustinumą”
Jei nusprendėte investuoti į naują kompiuterį su šiuo procesoriumi, štai keletas patarimų, kaip maksimaliai išnaudoti jo galimybes:
- Leiskite sistemai jus pažinti – pirmąsias dvi savaites naudokite kompiuterį įprastai, nekeisdami savo darbo įpročių. Sistema mokosi ir optimizuojasi pagal jūsų elgseną.
- Neatjunkite adaptyvaus mokymosi – naujoje BIOS versijoje galima išjungti šią funkciją, tačiau nerekomenduoju to daryti, nebent turite rimtų privatumo susirūpinimų.
- Update your software – įsitikinkite, kad naudojate naujausias programų versijas, kurios gali išnaudoti šio procesoriaus privalumus.
- Stebėkite energijos suvartojimą – vienas iš šios technologijos privalumų yra optimizuotas energijos naudojimas, tačiau verta stebėti, ar tai iš tiesų veikia jūsų atveju.
Įdomu tai, kad sistema geriausiai veikia, kai naudojate kompiuterį nuosekliai. Jei dalijatės įrenginiu su kitais šeimos nariais, funkcionalumas nebus toks įspūdingas, nes sistema gaus prieštaringus signalus apie naudojimo įpročius.
Ar verta mokėti daugiau?
Nauji „Intel” procesoriai, kaip įprasta, kainuoja brangiau nei ankstesnės kartos. Tad natūraliai kyla klausimas – ar verta primokėti už „nepajaustinumą”?
Mano nuomone, tai priklauso nuo jūsų darbo pobūdžio. Jei dirbate su sudėtingomis programomis, dažnai atliekate daug užduočių vienu metu ir kompiuteris yra jūsų pagrindinis darbo įrankis – taip, verta. Produktyvumo padidėjimas per ilgesnį laiką atperka investiciją.
Tačiau jei kompiuterį naudojate tik naršymui internete, elektroniniam paštui ir retkarčiais dokumentų redagavimui – turbūt ne. Ankstesnės kartos procesoriai šioms užduotims vis dar puikiai tinka.
Verta paminėti ir tai, kad ši technologija dar tik pradeda savo kelią. Kaip ir su daugeliu naujovių, pirmoji karta nėra tobula. Tikėtina, kad po metų ar dvejų „nepajaustinumas” taps dar efektyvesnis ir, galbūt, pigesnis.
Skaitmeninis simbiozės amžius
Žvelgiant plačiau, naujasis „Intel” procesorius žymi svarbų technologinės evoliucijos etapą – perėjimą nuo kompiuterių kaip įrankių prie kompiuterių kaip partnerių. Kai įrenginys taip sklandžiai prisitaiko prie jūsų darbo stiliaus, kad praktiškai išnyksta iš sąmonės, santykis tarp žmogaus ir mašinos įgauna naują kokybę.
Ar esame tam pasirengę? Tikriausiai ne visiškai. Kaip visuomenė vis dar bandome suprasti, ką reiškia gyventi su technologijomis, kurios mus pažįsta geriau nei mes patys save. „Nepajaustinumas” yra tik vienas žingsnis šiame kelyje, bet simboliškai reikšmingas.
Galbūt ateityje žiūrėsime į 2023-uosius kaip į metus, kai kompiuteriai pradėjo dingti – ne fiziškai, bet percepcijos prasme. Kai technologija tampa tokia intuityvi, kad nebereikia apie ją galvoti, ji išsilaisvina nuo savo apribojimų ir tampa kažkuo daugiau nei suma jos dalių.
O kol technologijų gigantai tyliai revoliucionizuoja mūsų santykį su skaitmeniniais įrankiais, mums belieka stebėti, adaptuotis ir, svarbiausia, niekada neprarasti kritiško požiūrio į tai, kiek savo gyvenimo patikime mašinoms – net jei jos tampa nepajaustinos.